BAIMĖS PRIGIMTIS

Patogiai įsitaisyk, užsimerk, ir aš tau papasakosiu vieną gražią istoriją, kažkada išgirstą iš vieno, doro žmogaus lūpų.

Kartą, per dykumą, Libano link, keliavo MARAS. Bekeliaudamas jis sutiko grupelę beduinų, kurie linksmai sau šildėsi prie laužo. Vyriausias iš jų, kurio vardas buvo Ibrachimas, MARO paklausė:
- Kur tu keliauji?
MARAS atsakė:
- Aš keliauju į Libaną. Ir ten planuoju pasiimti dešimt tūkstančių žmonių gyvybių.
Tai taręs, MARAS išėjo savo keliais.

Po metų MARAS grįžo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo tąkart. Eidamas jis vėlei sutiko tą pačią beduinų grupelę. Vyriausias iš jų – Ibrachimas – vėl MARO paklausė:
- Klausyk, kodėl tu man tąkart melavai? Tu juk man sakei, jog pasiimsi tik dešimt tūkstančių žmonių gyvybių, bet tu pasiėmei penkiasdešimt tūkstančių?
MARAS jam ramiai atsakė:
- Iš tiesų aš tau sakau, aš tau nemelavau. Aš pasiėmiau tik dešimt tūkstančių žmonių gyvybių, nes visas kitas įveikė ….. baimė.
(Arabų išminties lobiai)

Verti susimąstymo žodžiai. Šimtus kartų vergaudami baimei, mes puolame po jos kojomis. Lenkiames ir galiausiai didžiuojamės jai tarnaudami. O kitą rytą visa gerkle plyšaujame, jog buvo verta bandyti, jog reikėjo pasistengti, jog .. jog .. ir dar .. o todėl ir dėl to.. buvo tikrai verta, bet .. It šunyčiai, pabrukę uodegas, nubėgame tolyn. Baimė laimėjo kovą prieš mus.

Visas veiksmas vyksta mūsų galvoje. Baimė – tai proto sukurta iliuzinė būsena, tam tikra hipotezė, kuriai vėliau sąmoningai leidžiame pasitvirtinti. Galvoje iš tūkstančio mažų paveikslėlių sudėliojame scenarijų, kurio pabaigoje.. atsistoja baimė. Jai tik užtenka pagrasinti piršteliu: -”ne ne ne brangusis, jei tu pasiryši įkopti į savąjį Everestą, aš pirmu reisu tave gėdingai nuleisiu žemyn!”
Ir kas vyksta toliau? Jūs ir patys puikiai žinote. “Baimės pilnos kelnės” ir jūs pagaliau pasiduodate. Taip paprastai ir lengvai užtrenkdami duris savo svajonėms, tikslams ir dideliems darbams, tiesiog pasitraukiate. Man taip paprasta kalbėti?! O jūs manote, jog ir aš kažkada nestovėjau ant baimės bedugnės krašto? Teko. Jei niekada nepabandysi atverti durų, taip niekada ir nesužinosi, kas į jas beldžiasi. Atmink, tu neturi ko prarasti. Bijai dėl savo reputacijos? Savigarbos? Kitų nuomonės apie save? Tariamos nesėkmės? Viską galima sukurti ir ištaisti, išskyrus tą momentą, kuomet suabejojai ir atsidavei savo baimei į glėbį…