PRIE KO ČIA MAMUTAS?

Įsivaizduokite, jog jus netikėtai nubloškė į Akmens amžių. Tupite oloje apsikarstę meškos kailiais ir kantriai laukiate išganymo – bent kąsnio maisto, kuris įkritęs į jūsų skrandį, numalšintų alkstantį kirminą. Bado laikai. Jūsų genties vyrai, prasikankinę tris dienas girioje, pagaliau kątik nudobė milžinišką mamutą pietums. Jūsų užduotis: SUVALGYTI VISĄ MAMUTĄ. Viskas lyg ir paprasta, tačiau ką jūs darote? Kokių veiksmų imatės? Juk nepuolate, kad ir išbadėję, dar šiltą mėsą plėšyti dantimis.

Nudiriate mamutui kailį, mėsą padalijate gabalais, ją apdorojate, įtrinate priesokoniais, ir, sumovę ant iešmų, kepate laužo liepsnose. Kad ir koks stiprus alkio jausmas valdytų – jūs kantriai išlaukiate iki paskutinio momento, kol mėsa gražiai apskrus: juk nenorite, jog jūsų skrandis ryte sustreikuotų. Taigi, paaukojate dievams, sušokate aplink laužą pergalės šokį ir pagaliau sėdate valgyti. Jūsų visi žingsniai apgalvoti – step by step principu, tiesa? Juk tuomet rezultatas bus optimaliausias: kokybiškai ir skaniai paruoštas maistas, o svarbiausia – numalšintas alkis.

Finišas – jūs turite gardžiai iškeptą mamutą. Bet juk viso vienu syku nesukišite į skrandį. Jūsų tikslas – suvalgyti VISĄ mamutą, tačiau tai galite atlikti tik pamažu: kąsnis po kąsnio. Galiausiai, prieš paskutinis gabalas užstringa gerklėje. Jūs tiesiog nebenorite … paskutinį kąsnį neretai būna sunkiausia nuryti .. o gal atidėti rytdienai? O gal išvis nebevalgyti? Kažkam atiduoti?.. kam man tas VISAS mamutas? Gal man jau užteks? Jus apninka abejonės, jūs tampate ir jaučiatės silpnais prieš savo tikslo finišą. Nejau taip lengvai, likus žingsniui iki tikslo, užsilenkiate?

Norėdami konkretaus rezultato, jūs pirmiausia užsibrėžiate tikslą. Kruopsčiai apgalvojate visus įmanomus būdus jam pasiekti, pasiruošiate ir pradedate veikti. Visi žingsniai turi konkrečią seką: jūsų veiksmai juda apgalvota trajektorija iš taško A į tašką B. Tačiau, kai tikslas atrodo ranka pasiekiamas, dažnai mes atsiduriame ties bedugnės kraštu. Imame abejoti: ar buvo verta, ar apskritai apsimoka tokiau siekti, jaučiames išsekę ir pavargę. O neretai tiesiog nesugebame išlaukti iki paskutinio momento. Pradedame sriūbauti tarsi maži vaikai: norime gauti viską čia ir dabar. Dar blogiau – beveik laikydami visiškai šiltą rezultatą, nusprendžiame keisti savo tikslus. Tikslo nepastovumas mus gniuždo visapusiškai. Čia taip pat reikėtų paminėti ir laiko standartus, kuriuos apsibrėžiame ne pagal savo galimybes.

Moralas: kad ir kiek protingų knygų perskaitytumėte apie sėkmės dėsnius ir jų anatomiją, galiu pasakyti tik tiek: svarbiausia suplanuoti, veikti ir išlaukti. Priedas prie viso to – stiprus rezultato troškimas ir įsivaizdavimas. Viskas juda žingsnis po žingsnio, kąsnis po kąsnio, lašas po lašo ir akmuo bus skylėtas.
O galiausiai PRIE KO ČIA MAMUTAS? – nežinau. Beje, kaip manote, ar Akmens amžiuje buvo daug vegetarų? :)