MOTERS ĮVAIZDŽIO KAITA ISTORIJOS KONTEKSTE

Matriarchato pėdsakai siekia ne tik akmens amžiaus žmogiškąjį pradą, bet ir tolesnį Biblijos kontekstą, kuriame moteris apibūdinama kaip Šventoji Dievo motina. Sąvokos “Matriarchatas” genezė siekia ne tokius jau ir tolimus laikus – 1861 m., kuomet šveicaras, teisės istorijos specialistas J. J. Bachofen traktate “Die Muter” pavartojo šį naujadarą, kuris greitai įsišaknijo tolesnėje evoliucijos sąmonėje.

Moteris buvo suvokiama kaip vaisingumo simbolis, giminės tęsėja ir puoselėtoja. Moters įvaizdžio sudvasinimas pirmykštėje bendruomenėje ėmė plėtotis pirmiausia kaip apeiginis ritualas, kurio metu aukota Didžiąjai Motinai. Giminystės ryšys ir tolesnė tąsa ėmė rutuliotis būtent iš motinos – moters pusės. Vakarų civilizacijose – Kretos – Mikėnų kultūroje Graikijoje, gyvavusioje 1600 – 1100 p. m. e., buvo paremta moters kulto egzistencija ir ytaka ne tik karybos mene, buityje, bet ir dvasinėje pasaulėjautoje.

Krikščionybės klestėjimo laikais pirmaisiais mūsų eros amžiais, moters vaidmuo tapo antraeiliu. Šventajame Rašte apaštalas Paulius nusako moters vaidmenį: “Moteris turi būti mokinė, klausanti vyro su deramu nuolankumu. Aš neleidžiu moteriai būti mokytoja, moteris neturi vadovauti vyrui, ji turi būti tyli ir nuolanki. Pirmas buvo sukurtas Adomas, po to Ieva. Moteris pirmoji nusidėjo“. Ši nuostata krikščioniškoje sąmonėje gyvavo bemaž devyniolika amžių. Moteris buvo menkumo, silpnybės, nuodėmes simbolis. Teigta, jog ji linkusi į nusidėjimą, suvedžiojimą, ištvirkavimą ir vyro gundymą nusidėti. Moteriai aklinai užvertos durys bet kokioje veikloje, susijusioje su religinėmis apeigomis.

Moterų vienuolynai ėmė kurtis tik VI a. Italijoje. Vienas pirmųjų – Šv. Benediko įkurtas Ordinas, kurio laikus siekia postulatas “Ora et labora” (melskis ir dirbk). Vienuolyno sienas griežtai varžė vidinės regulos: maldos, darbo, nuolankumo ir susilaikymo principai. Skaistybė ir susilaikymas buvo lyg sudievinami. Moteris tik celibato metu gali pajusti dieviškumo apraišką ir patirti tikrąją dvasinę ekstazę.

Viduramžiais, kitąpus vienuolyno mūrų, moterys gyveno laisvesnį gyvenimą. Miesto skersgatvių padugnės ir aikštingos dvarų kurtizanės mėgavosi kūniškais žaidimais. Tiesa, ankstyvaisiais viduramžiais moterys, apšauktos raganomis, inkvizicinio teismo nuosprendžiu – pleškėdavo miestų aikštėse ant gėdos laužo. Neliečiamybės kodeksas neegzistavo ir apie žmogiškąsias vertybes nebuvo kalbų. Užteko pikto pavydaus kaimyno liežuvio ir tu – visuomenės pasmerkta auka. Be teisės išreikšti paskutinį norą, nes tikėta jog nuodėmingosios moters balsas į Dangų neina …

Dvarų kultūra pro pirštus žvelgė į paleistuvavimą. Renesanso metu ypač išpopuliarėjo “Matrimonii auditores” – šiuolaikinių meilužių sluoksnis, kuris šildėsi po moteriškų sijonų klostėmis. Tai vyrukai – moterų išlaikytiniai, kurie pavaduodavo seksualiai nepajėgų vyrą. Dorovingos ir dievobaimingos moters kulto era ėmė trauktis nuo visuotinio garbinimo aukštumų. Riterių trubadūrų apdainuotos skaisčios mergelės nė iš tolo nepriminė išlepintų dėmesio kilmingų damų.

Švietimo epochoje mėlynojo kraujo sluoksnio moterys socialinėje hierarchijoje užkopė laipteliu aukščiau. Tiesa, politikoje moters vardas dar tebuvo tabu, tačiau reikėtų paminėti karaliaus Liudviko XVI žmoną Marią Antuonetę, kuri savo rankose laikė Prancūzijos vadeles. Tiesa, labai atsainiai, nes jos įnorių ir tuščios pompastikos dėka, revoliucija kilo neišvengiamai, nuridendama tiek pačio Liudviko XVI, tiek ir jos galvą žemyn.

Pirmoji feminizmo banga nusirito Vakarų Europoje XIX a. pab. – XX a. pr. Moterys išėjo į gatves protestuodamos už socialinės neligybės lyčių atžvilgiu, panaikinimą. Išsikovodamos balsavimo teisę, moterys pasisakė ir už šeimos struktūros bei kultūrinių nuostatų keitimo principų diegimą. Feminizmas dažnai suvokiamas kaip radikalus moters teisių brukimas visuose socialiniuose sluoksniuose, tačiau čia galime pastebėti ir teigiamų bruožų: imta kovoti su prievarta, suteiktos nėštumo ir motinystės atostogos, daugmaž suvienodintas darbo užmokestis ir t.t. Moterys tapo politikos, kultūros, švietimo, mokslo aktyvios veikėjos.

Tiek Pirmojo, tiek Antrojo karo metais moterys sėsdavo už konvejerių karo pramonėje, dalyvavo medicinos, chemijos bandymuose. Hana Reič – viena pirmųjų lakūnių, gavusi Geležinį Kryžių iš paties A. Hitlerio rankų už bombonešių bandymus karo metais. Moterys bebaimiškai Vakarų Europoje kovėsi fronte, Jeponijoje savanoriškai įsirašydavo į kamikadzių būrius, Amerikoje dalyvavo politikoje, Afrikoje teikė humanitarinę pagalbą, Sovietų Sąjungoje tiesė geležinkelių bėgius, o Lietuvoje ramiai augino vaikus ir švietė balanos gadynės metais jaunąją kartą.

Moters istoriškumo apybraiža plačiąja tema svarbi kaip kultūros genezės dalis. Ir nereikia ieškoti herojų istorijoje. Nūdienos puslapiai margi istorijų, kurios herojėmis tampa paprastos kaimo moterys, apsigobusios gėlėtomis skarelėmis, gimdančios vaikus, rankose laikančios tą nuostabią puokštę baltų kaip sniegas tulpių…