Ir vėl rimti pokyčiai.
Dėkoju visiems, kurie „atrado“ šį gerą/blogą, tačiau atėjo metas jį užversti. Su Jumis praleidau tris nuostabius metus, dalinausi savo mintimis ir įžvalgomis. Dėkoju už Jūsų suteiktas pastabas, komentarus, komplimentus ir kritiką. Priimu nuoširdžiai ir su džiaugsmu.
O Dabar geriausia naujiena – 2tiltai.lt keičia savo formatą ir erdvę. Išduosiu vieną paslaptį – naujai kuriamas tinklapis bus dar įdomesnis, praktiškesnis ir spalvingesnis. O šį, Jūsų pamėgtą minčių dienoraštį palieku keliems mėnesiems dar gyvuoti.
Iki greitų susitikimų nauju adresu (jis kol kas – maža paslaptis:) )
Su meile,
Raminta Staišiūnaitė
Posted by 2tiltai 
Kuri realybė yra reali? Sapnas? Buvimas čia ir dabar? Pasąmonės sukurta dimensija? O gal realu tai, kas slypi kažkur virš spalvotų dangaus skliautų? Viskas yra viena ir nedaloma? Ar iš tikro egzistuoja laikas? O gal realu tai, ko išvis nėra? 
Aš sugrįžau. O žinote, tie trys vasaros mėnesiai buvo ypatingi! Visame kame. Drąsiai galiu teigti, jog iš naujo pažinau naujas jausmų spalvas. Suvokiau kitokį gamtos grožį, kuriame nėra nė trupinio komercijos. Vasaros vakarais braidžiau po pievas ir miškus kažkur šiaurės kaimuose. Gėrėjausi vakariniais svirplių orkestro koncertais ir pasakiškais sodžiaus peizažais, nusidriekusiais Kruojos pakrante. Bet svarbiausia, susipažinau su nuostabiu žmogumi – SAVIMI.
Palieku šį bei tą apie auksinius berniukus. 
Dairiausi spaudos skyrelyje šio to vertingo vakaro pasiskaitymui. Lentynos lūžte lužta nuo vakarietiško sukirpimo žurnalų. Spėk vežimais vežti. Hmm, smalsu pasidarė: su moterims skirtais žurnalais kaip ir viskas aišku. Pagrindinės temos visada lakoniškai vienodos: skudurai ir Petruškevičius, nesveikos dietos, šiek tiek santykių ir žiupsnelis sekso. Jau darosi bloga nuo to paties per tą patį, nes dviračio sunkmečio laikais nesirįžtama išradinėti iš naujo. O kaip gi vyrai ir jų švietėjiška spauda?
Įsivaizduokite, jog jus netikėtai nubloškė į Akmens amžių. Tupite oloje apsikarstę meškos kailiais ir kantriai laukiate išganymo – bent kąsnio maisto, kuris įkritęs į jūsų skrandį, numalšintų alkstantį kirminą. Bado laikai. Jūsų genties vyrai, prasikankinę tris dienas girioje, pagaliau kątik nudobė milžinišką mamutą pietums. Jūsų užduotis: SUVALGYTI VISĄ MAMUTĄ. Viskas lyg ir paprasta, tačiau ką jūs darote? Kokių veiksmų imatės? Juk nepuolate, kad ir išbadėję, dar šiltą mėsą plėšyti dantimis.
Kiekvienas sapnų srityje turime savą praktiką. Tik kartais kyla klausimas: kuri realybė yra realesnė? – sapnas ar gyvenimas?
Nelaimių ir traumų mes neplanuojame. Neplanavau ir aš. Bėgau, užkliuvau ir .. likau keletai dienų be kairės kojos. Visi darbai sustojo, tačiau tik ne laikas. Jis toliau vinguriuoja savo vaga, o aš pasilikau laukimo stotelėje. Tai tarsi ženklas, jog kažkur per greitai skubu. Trauma mane sustabdė. Paskyriau ištisas dvi dienas sau: perrašiau ir papildžiau savo tikslus, į svajonių knygą patalpinau keletą naujų nuotraukų, perskaičiau porą skyrių vienos knygos, skyriau laiko draugams, jų laiškams, pasidariau pedikiūrą …
Nieko nėra tobulo, ko negalima būtų patobulinti. Manai jog pakankamai viską gebi išsunkti iš savęs? Manau jog citrinoje dar palikai kelis lašus skalsių sulčių, kurių užtektų pagardinti tavo gyvenimui. Tavęs nebeįmanoma nustebinti, nes perskaitei pusšimtį intelektualių knygų? Hmm … mano patarimas: pradek nuo pop’so. Perskaityk Napoleon’ą Hill’ą, vėliau gilinkis į Bryan Tracy. Pakankamai apšilai? Tuomet griebk F. Nietzsche ir galiausiai baik A. S. Egziuperi Mažuoju Princu. Taip. Dabar visiškai sutinku, jog esi kiek pasikaustęs. Tai neatsitiktinis derinys. Kodėl sąrašą užbaigiu Mažuoju Princu? – palieku pamąstyti tau.
Ėjau dulkėtomis pievomis, bridau dumblinu pelkių dugnu, ropščiausi į aukščiausias smėlio kopas bedvasėse dykumose. Mane plakė negailestingi kaitrios saulės spinduliai, nenumaldomai troškino, akino ir vis traukė pagunda ristis žemyn. Kur paslėpta toji dvasinė ramybė? Kelias lik jos buvo grįstas žarijomis. Bet suvokiau, jog laikas žengti basomis kojomis pirmyn. Tik kurion pusėn?
…ir visą šią trilogiją gražiai supakavę, pavadiname – MOTERIS. 
Ramus vakaras Kruojos paupy vėlų rugpjūtį. Rūkas į savo delnus tylomis glemžėsi ir abejingai skandino vakaro tylą, kuri lyg žvejų tinklas gaubė visą mažą miestelį. Gimtinė. Čia mano vienintėlis saugus prieglobstis po visai tuomet dar nesenai praūžusių audrų. Čia galėjau pasislėpti nuo didmiesčio kurtinančio trukšmo ar šaligatvių dulkių. Gimtinės krantai mane saugojo nuo dusinančios nevilties ir to keisto nerimo.
Mėtas, liepžiedžius ar imbierą šiandien paliksime ramybėje. Pamėgau cinamoną. Dar mokyklos laikais mėgdavau smilkyti aromatizuotus smilkalus, kurie neva skleisdavo cinamono aromatą. Neįsivaizduoju mano taip mėgiamo karšto obuolių pyrago su vaniliniais ledais be.. žiupsnelio cinamono. O ir arbatai šaukštelis medaus bei truputis cinamono suteikia dieviško skonio. Ar žinojote, jog cinamonas vyrus veikia kaip afrozodiakas? – gerina kraujo apytaką, gydo peršalimo ligas, reguliuoja virškinimo procesą ir t.t.
Grįžtu su tema, kurią pažadėjau. Linksmo pasiskaitymo ,)
Akiniuota močiutė, nustvėrusi už rankos savo anūkėlį smėlio dėžėje, bando jam aiškinti gyvenimo tiesas: taip negalima, nes kiti TO ir ANO nedaro;
Matriarchato pėdsakai siekia ne tik akmens amžiaus žmogiškąjį pradą, bet ir tolesnį Biblijos kontekstą, kuriame moteris apibūdinama kaip Šventoji Dievo motina. Sąvokos „Matriarchatas“ genezė siekia ne tokius jau ir tolimus laikus – 1861 m., kuomet šveicaras, teisės istorijos specialistas J. J. Bachofen traktate „Die Muter“ pavartojo šį naujadarą, kuris greitai įsišaknijo tolesnėje evoliucijos sąmonėje.
Jau kurį laiką domiuosi jausmų, emocijų bei pojūčių funkcijomis, kurios vienaip ar kitaip koreguoja mūsų elgesį, mintis, veiksmus ar tam tikrus pasirinkimus. Apie tai bus šis tas vėliau. Ta proga visai netikėtai prisikapsčiau prie temos apie M E I L Ę. Skambūs tie F. Beigbeder žodžiai, jog amžina meilė trunka trejus metus. Šią rašliavą dar pirmame studijų kurse ryte suryjau per porą vakarų ..ir laikui bėgant pamiršau, tačiau skambus pavadinimas giliai įstrigo.
Šį kartą šis tas neįprasto. Vėlų rudens vakarą gavau nuostabų laišką. Ilgų komentarų nepateiksių, nes pats laiškas yra nepakartojamas šedevras. Likau sužavėta paprastumu ir tuo naiviu nuoširdumu… būtent tokie laiškai žavi merginas (dedu galvą 98 %). Taigi, vietoj nuvalkioto „Labas, kaip sekasi?“, arba „Labas, tu esi labai graži“, toks laiškas palieka malonų įspūdį. Pribloškiantis originalumas.
Trečiadienis,
